Photo by Fernando Cabral from Pexels

Kodėl...?

Po kiekvienos savižudybės neišvengiamai kyla klausimas, kodėl žmogus nusižudė? Pasak E. Shneidman (2002), savižudybė yra reiškinys, apimantis biologinius, biocheminius, kultūrinius, socialinius, tarpasmeninius, psichinius, loginius, filosofinius, įsisąmonintus ir pasąmoninius elementus, tačiau jos prigimtis iš esmės yra psichologinė. Savižudybių psichologijos išmanymas nepadės išsiaiškinti atskiro individo savižudybės priežasties, nes kiekvienu atveju tai yra per daug daugialypis reiškinys, tačiau, geriau suprantant, ką išgyvena apie savižudybę galvojantis žmogaus, galima ieškoti būdų, kaip jam padėti.

E. Shneidman pristato savižudiško elgesio modelį. Toliau pateikiamos bendrosios mokslininko aprašytos savižudybių ypatybės.

Savižudybės prasmė – rasti sprendimą. Žmogui reikia rasti vienokią arba kitokią išeitį iš stiprias kančias sukeliančios situacijos. Iš pradžių jis išbando įvairius kitus sprendimus, tačiau jeigu jie neveikia, o naujų efektyvių išeičių nerandama, žmogus gali ryžtis nusižudyti.

Savižudybės tikslas – nutraukti sąmonę. Savižudybės tikslas nėra mirtis, ja siekiama išjungti sąmonę, kad būtų galima nebejausti ir nebegalvoti.

Savižudybės postūmis – nepakeliamas psichologinis skausmas. Šis skausmas susideda iš itin intensyviai išgyvenamų jausmų derinio: kaltės, nerimo, liūdesio, pykčio, pavydo, baimės ir kt. Kai šie jausmai tampa tokie intensyvūs, jog atrodo jau nebepakeliami, žmogus desperatiškai griebiasi bet kokių priemonių, kad tik šį skausmą nutrauktų. Tai paaiškina, kodėl nusižudyti ketinantis žmogus nori išjungti savo sąmonę. Norint padėti tokiam žmogui, pirmiausia reikia padėti jam sumažinti dvasinį skausmą.

Savižudybės streso šaltinis – psichologiniai poreikiai, kurių neįstengiama patenkinti. Daugelis žmogaus veiksmų yra nukreipti į vienų arba kitų jam svarbių poreikių patenkinimą. Nepatenkinus fizinių poreikių, kyla fizinis diskomfortas, nepatenkinus svarbių psichologinių poreikių (saugumo, meilės, savigarbos ir kt.), atsiranda dvasinis skausmas. Savižudybei būdingos emocijos – neviltis ir bejėgiškumas. Tai yra pagrindiniai jausmai, kuriais persmelkta visa nusižudyti ketinančio žmogaus vidinė būsena. Prarasta viltis rasti kitokį sprendimą priverčia griebtis savižudybės.

Savižudybei būdingas jausmų ambivalentiškumas. Dėl nepakeliamo dvasinio skausmo žmogus nori nusižudyti ir taip išjungti savo sąmonę, tačiau visiems žmonėms būdingas noras gyventi niekur nedingsta. Dėl to labai dažnai matomas nusižudyti ketinančių žmonių prieštaringas elgesys, pvz., tuo metu, kai žmogus bando nusižudyti, jis tikisi, kad kas nors jį išgelbės.

Savižudybei būdingas suvokimo susiaurėjimas. Psichologiniam skausmui stiprėjant, asmens sąmonės laukas ima siaurėti – jis nebemato kitų išeičių, jo įsipareigojimai ir jausmai artimiems žmonėms, rodos, nebepatenka į jo akiratį.

Savižudybėms būdingas bendras veiksmas – bėgimas ir pasitraukimas. Žudantis tarsi bėgama nuo išgyvenamo skausmo, tačiau nusižudžius yra pasitraukiama iš viso gyvenimo.

Nusižudyti ketinantys žmonės dažniausiai praneša apie savo ketinimus aplinkiniams. Išgyvendamas prieštaringus jausmus – beviltiškumą, norą pabėgti, bet taip pat ir norą gyventi bei sulaukti pagalbos – žmogus savo elgesiu ir kalba siunčia prieštaringus, dažnai netiesioginius signalus apie ketinimus.

Savižudybė nuosekliai išplaukia iš viso gyvenimo stiliaus ir jam neprieštarauja. Dažniausiai prieš galutinį pasitraukimą – savižudybę – žmogaus gyvenime galima aptikti daugybę mažų pabėgimų ir kapituliacijos apraiškų. Dėl savo aiškumo ir nuoseklumo šis savižudiško elgesio modelis yra populiarus ir dažnai taikomas praktiškai.