Fizinė ir psichologinė priklausomybė nuo narkotikų

Jau labai seniai pastebėta, kad žmonės gali liguistai priprasti prie įvairių narkotinių medžiagų. Vienas pirmųjų apie tai prabilo žymusis gydytojas ir filosofas Avicena dar XI amžiuje. Yra išlikusių jo rašytų vaistų, kurių sudėtyje buvo opijaus, receptas su įspėjimu, kad ilgai vartojant šiuos vaistus galima prie jų priprasti. Tai pirmasis istorijoje medicinos dokumentas, kuriame kalbama apie galimą priklausomybę nuo narkotikų.

Narkotikai – medžiagos, kurių kartą pavartojus atsiranda euforija arba patiriami kiti malonumai, o nuolatinis jų vartojimas sukelia psichologinę ir fizinę priklausomybę.

Kaip asmuo tampa priklausomas?

Narkotikų pavartojęs žmogus po kiek laiko pajunta pakitusią sąmonės būseną. Pasibaigus narkotinės medžiagos poveikiui, asmuo gali grįžti į normalią sąmonės būseną. Po kiek laiko jis gali pagalvoti: „Nieko blogo neatsitiko. O poveikis tikrai malonus... Tai kodėl nepabandžius dar?“ Juk visi trokštame malonumo, naujų potyrių. Taip asmuo tampa psichologiškai priklausomas nuo narkotiko. Psichologinė priklausomybė – tai liguistas potraukis nuolat vartoti narkotines medžiagas siekiant patirti malonumą. Pavyzdžiui, nuo marihuanos priklausomas jaunuolis gali galvoti, kad turi vartoti marihuaną norėdamas greitai ir ramiai užmigti. Tačiau ir be narkotikų jaunuolis pavargęs užmigs. Narkotikai užvaldo asmens mintis, jausmus ir veiklą, todėl nustoti vartoti būna labai sunku.

Tam tikrą laiką vartojęs narkotines medžiagas asmuo jau nebegali, pasibaigus poveikiui, grįžti į normalią sąmonės būseną. Jis jaučia vis stiprėjantį fizinį skausmą. Todėl griebiasi lengviausios išeities – vartoja vėl. Tuomet atsiranda ir fizinė priklausomybė. Fizinė priklausomybė – kai organizmas nebegali veikti be priklausomos medžiagos, tai yra narkotiko. Kai narkotinės medžiagos pradeda trūkti, organizmas išgyvena abstinencijos periodą. Periodas būna toks skausmingas, kad skausmą sumažinti gali tik dar viena narkotikų dozė.

Tačiau nutinka taip, kad toks pat narkotinės medžiagos kiekis nebesukelia ankščiau patirto malonumo arba nebepadeda išvengti abstinencijos periodo. Organizmas pripranta, todėl narkotikų dozę tenka didinti ir kas kartą vartoti vis daugiau.

„Vartojant toliau atsiranda abstinencijos būsena, ir ji darosi vis sunkesnė. Per abstinenciją viską skauda, laužo ir suka visus kaulus. Negali rasti vietos ir ramybės nei dieną, nei naktį... Tai – košmaras.“ Taip šią būseną apibūdina narkomanai.

Pagrindiniai simptomai, kurie gali reikšti, kad asmuo turi priklausomybę:

  • stiprus troškimas vartoti psichoaktyviąją medžiagą;
  • sunkumas sukontroliuoti vartojimą;
  • negebėjimas sustoti, nepaisant žalingų pasekmių;
  • padidėjusi tolerancija vartojamai medžiagai;
  • medžiagos vartojimas žmogui tampa svarbesnis nei kiti veiksmai ar įsipareigojimai;
  • kai kuriais atvejais – fizinės abstinencijos būklė.

Dažnai nekalti pabandymai, o vėliau dažnesnis eksperimentavimas – tai žingsniai priklausomybės link. Priklausomybė – lyg prie grobio sėlinantis liūtas. Iš pradžių ji artėja dvejodama, tačiau kuo arčiau grobio, tuo ji labiau užtikrinta. Užpuolusi grobį, jo nebepaleidžia.

Situacija tampa komplikuota, kai asmuo yra priklausomas tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Ar yra išeitis? Ji visada yra. Pirmiausia – pripažinti sau, kad turi problemą, ir kreiptis pagalbos.

 

Kreiptis galite:

 

Lietuvos Narkomanų Anonimų draugija;

Psichologinės ir socialinės reabilitacijos įstaigos asmenims, priklausomiems nuo psichoaktyviųjų medžiagų;

Respublikinių priklausomybių ligų centrus