KADA „VISKAS GERAI“ NĖRA GERAI?

Bendravimas be klausimo „kaip sekasi?“ turbūt nėra įsivaizduojamas. Ir vienas dažniausių atsakymų juk būna „viskas gerai“. Ar visada tai reiškia tą tikrąjį „gerai“? Neretai po šiuo pasakymu gali slėptis „nežinau“ ar „nenoriu apie tai kalbėti“. Kodėl?

                      Atsakymas „viskas gerai“, ypač pasakytas piktai ar su atodūsiu, dažnai būna jausmų slopinimo ar neigimo išraiška. Žinoma, dažniausiai slopinamos ne teigiamos, o vadinamosios neigiamos emocijos – pyktis, nusivylimas, liūdesys ar pan. Tam yra keletas paaiškinimų. Visų pirma, priežastys gali būti labiau vidinės, susijusios su viduje esančiais barjerais, „gynybomis“. Juk mums visiems kartais būna sunku patiems susigaudyti, kas vyksta viduje, įsivardyti, kokie jausmai kyla. Todėl ir pasidalinimas su kitais tampa itin apsunkintas. Su nesupratimu siejasi ir tai, kad kai sunku pačiam suvokti savo jausmus, jie gali atrodyti gąsdinantys, tad nuo jų norisi bėgti. Baisu pripažinti net sau, kad yra kažkokių problemų, kad su kažkuo sunku tvarkytis. Kitos slopinimo priežastys gali būti labiau susijusios su aplinka, su pasitikėjimu ja. Natūralu, kad žmogui būti atviram ar parodyti jautrumą reikia jaustis saugiai. Todėl jei nėra pasitikėjimo, tai atsakymas „viskas gerai“ yra tikėtinas ir saugus.

                      Deja, jausmų neigimas ar slopinimas neatneša tik apgaulingo saugumo jausmo. Paprastai slopinami ir atidedami emociniai išgyvenimai niekur nedingsta – jie yra linkę kauptis. Visos tos sankaupos ir nuosėdos anksčiau ar vėliau pasiekia ribą, kai pradeda kelti sunkumus. Neigiamos emocijos tampa vis sunkiau valdomos, net ir į smulkmenas pradedama reaguoti itin jautriai, sunku atrasti tinkamus sprendimus situacijoms. Dar sudėtingiau būna tada, kai nesprendžiamos problemos pradeda atrodyti neįveikiamos, nors iš tiesų jų galbūt bandoma aprėpti per daug vienu metu. Dar viena neigiama pasekmė – tai santykio su aplinka blogėjimas, atitolimas, nes tikinimas, kad viskas gerai, artimiesiems gali skambėti kaip priešiškumas, atstūmimas arba jie tiesiog nežino, kas iš tikrųjų vyksta.

Nors slopinimas ir atneša neigiamas pasekmes, tačiau gilinimasis į išgyvenimus bei sunkumus, jų sprendimas ar atviravimas kitiems taip pat nėra lengvas iššūkis. Visų pirma, jaučiant, kad bėgimas nebepasiteisina, kai atsiranda vis daugiau priminimių, kad viskas nėra gerai, svarbu stabtelti ir pabandyti įsivardyti, kas vyksta. Tai tikrai yra nemenkas darbas, tačiau labiau suprantant vidinius procesus, lengviau atrandami sprendimai, mažėja gynybos. Šį procesą palengvinti gali įvairios technikos (pavyzdžiui, savęs stebėjimas, minčių užrašymas, meditacija) arba specialisto pagalba. Pasitikėjimas aplinka ir atvirumas taip pat kuriamas palaipsniui, vis pasitikrinant, ar saugu.

Galbūt dažniau klausimą „kaip sekasi“ pakeiskime „kaip jautiesi“. O dar geriau, nevenkime jo kuo dažniau užduoti ir patiems sau. Juk visos emocijos, net ir „neigiamos“, yra natūralios ir reikalingos, o susidūrimai su sunkumais – neišvengiami.

Projektą vykdo:
Projektą finansuoja:
© 2016-2019 Sveikatos Tinklas. Visos teisės saugomos. Privatumas ir atsakomybė.