Legioneliozė, tai ūmi infekcinė liga, pavojingiausia vyresnio amžiaus, rūkantiems žmonėms ir tiems, kurių imunitetas yra nusilpęs – sergantiems cukriniu diabetu, lėtinėmis plaučių, onkologinėmis ligomis. Žmogus legionelioze užsikrečia aerogeniniu būdu, įkvepiant aerozolio su legionelėmis. Geriant ar maisto ruošimui vartojant užkrėstą vandenį, šia liga neužsikrečiama. Taip pat negalima užsikrėsti ir nuo sergančio žmogaus.
Legionelės aplinkoje plačiai paplitusios: vandens telkiniuose, dumble, dirvoje, gamybinės ir visuomeninės paskirties objektų karšto ir šalto vandens apytakos sistemose. Palankiausia vandens temperatūra legionelėms daugintis – 20 - 45ºC, žemesnėje nei 20ºC ir aukštesnėje nei 60ºC legionelės nesidaugina. Dažniausiai legionelių randama oro kondicionieriuose, aušintuvuose, kompresorinėse, dušinėse, baseinuose, įvairioje medicininėje aparatūroje. Pramoninės gamyklos, mėsos kombinatai gali būti legionelių kaupimosi ir plitimo šaltiniai.
Apsisaugojimui nuo šios infekcijos, gyventojams patariama neleisti vandeniui užsistovėti, kad nesusikauptų nuosėdos reguliariai valyti dušus, dušų galvutes ir vandens čiaupus. Pagrindinės legioneliozės rizikos mažinimo priemonės susijusios su teisinga vandens sistemų eksploatacija:
Lietuvos higienos normoje 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ yra pažymėta, kad legioneliozių prevencijai pastato karšto vandens sistemoje vandens temperatūra turi būti 50–60°C, sudarant technines prielaidas vandens šildytuve karšto vandens temperatūrą padidinti iki 66°C, o vartotojų čiaupuose - iki 60°C.
