Laba diena, nežinau ar mano klausimas nepasirodys ne į temą, tačiau susidūriau su situacija, kurioje nebežinau ką daryti ir kaip su tuo elgtis.

Laba diena, nežinau ar mano klausimas nepasirodys ne į temą, tačiau susidūriau su situacija, kurioje nebežinau ką daryti ir kaip su tuo elgtis. Mano vaikystė nebuvo puiki, augau su močiute, kuri sirgo stipria depresija, turbūt iš to perėmiau tam tikra mazochizmą, kuris pasireiškė savęs žalojimu, ankstyva lytinio gyvenimo pradžia, alkoholio vartojimu, trumpalaikiu pasinerimu į narkotikus (kokį mėnesį bandžiau amfetaminą, tačiau ačiū dievui susiprotėjau jog šito per daug) ir pan. Tačiau šis laikotarpis praėjo. Puikiais rezultatais baigiau mokyklą, tuomet - mokslus. Studijų metu pasitaikė vienas „paslydimas“ trukęs gal porą mėnesių,(alkoholis, rūkymas, lytiniai santykiai), todėl nusprendžiau kreiptis pas psichologus antrą kartą ir viskas puikiai susitvarkė. Prieš tai, ilgą laiką save graužiau, tačiau manau, jog dabar su savo praeitimi jau susitaikiau (tą padaryti padėjo antrasis „paslydimas“ susitinkant su psichologais). Galbūt todėl nusprendžiau viską papasakoti savo dabartiniui draugui. Jis tikrai yra puikus žmogus, mes gerai sutariame, suprantame vienas kitą, tačiau jaučiuosi padariusi klaidą, kadangi papasakojusi jam, jaučiu, jog savo praeities nebegalėsiu pamiršti. Jis nuolat prikiša įvykius, kuriuos jau būnu pamiršusi, svaido juokelius, bet skaudžiausia - daugelį problemų kaltina mano praeičiai. Tam tikros ligos priežastį nustato anksčiau, nei kreipiuosi į daktarus - pasak jo kaltas sexas, narkotikai ar pan. Ir jo nuomonė būna tokia tvirta, jog galiausiai ir aš pati pradedu tuo tikėti. Jaučiuosi taip lyg išgyvenčiau viską iš naujo, sąžinės graužatis dėl praeities grįžta ir tampa nesutvardoma, tačiau stengiuosi jį suprasti, duoti laiko „suvirškinti informaciją“, kad tuomet pamiršti tai galėtume abu, tačiau jis sakosi jau pamiršęs (laiko nuo pasakymo praėjo nemažai), o priekaištai ir juokeliai nedingsta. Stengiuosi gyventi sveikai, skaitau knygas, domiuosi įvairia veikla, tačiau kartais šios replikos būna tokios skaudžios, jog pradeda atrodyti, kad mano pastangos neturi prasmės, nes visada būsiu vertinama pagal savo praeities prizmę. Prašau, patarkite ką daryti, galbūt problemos vis dar yra many, o galbūt tik reikia kantrybės?

Sveika,

Svarbu, kad parašei mums ir daliniesi savo situacija. Iš Tavo laiškelio atrodo, kad jauteisi pasimetusi ir prislėgta. Daliniesi savo išgyvenimais iš praeities. Mini, kad prisiminimai apie praeitį anksčiau keldavo nemalonius jausmus, tačiau po darbo su psichologu pavyko su jais susitaikyti.

Natūralu, kad po to, kai susitaikome su savo išgyvenimais ir nesistengiame jų išsižadėti, kyla noras pasidalinti jais su artimaisiais. Tik čia svarbu suvokti, kad artimieji dėl to, kad Tu jiems rūpi, taip pat jautriai reaguoja į nelengvą patirtį, kurią Tau teko pereiti. Įsivaizduoju, Tavo draugas išgirdęs, jog praeityje vartojai narkotikus ir turėjai laisvus seksualinius santykius, patyrė nemažai intensyvių jausmų. Nežinau, kaip tiksliai jis reagavo, tačiau numanau, jog ši informacija jam galėjo sukelti nuostabą, išgąstį, o taip pat nerimą bei abejones, ar šis elgesys neims kartotis ateityje.

Iš to, kaip aprašei draugo elgesį su Tavimi (t.y. "prikiša įvykius", "svaido juokelius", "daugelį problemų kaltina mano praeičiai"), susidaro įspūdis, jog jis pyksta. Sunku pasakyti, kas jį labiausiai supykdė Tavo atsiskleidime (gal jis supyko dėl to, kad praeityje Tavęs niekas neapsaugojo nuo įvykių, kuriuos Tau reikėjo patirti; gal pyksta, nes susvyravo nuostata apie Tave, kurią jis buvo susidaręs, prieš išgirstant naują informaciją)…

Iš tiesų, bendraudami su žmogumi, mes nejučiomis imame formuoti nuostatą apie jį. Ši nuostata mums padeda lengviau nuspėti jo reakcijas ir dėl to labiau juo pasikliauti. Tikėtina, jog draugas, sužinojęs apie Tavo praeities išgyvenimus, ėmė jaustis nesaugiai, nes nuostata apie Tave (psichologiniais terminais tariant, Tavęs vaizdas) pasipildė nauja informacija. Tam, kad ši informacija būtų integruota, o nuostata apie Tave performuluota ir grąžinta į stabilią padėtį, reikia laiko. Kitaip tariant, reikia laiko, kad draugas susigyventų su tuo, ką jam papasakojai. Juk Tau taip pat reikėjo laiko, kad susitaikytum su prisiminimais apie praeities išgyvenimus. Greičiausiai, panašiai ir draugui.

Man atrodo, jog svarbu, kad stengiesi gyventi sveikai, skaitai knygas bei domiesi įvairia veikla. Tai neretam žmogui padeda atsitraukti bei pailsėti nuo nemalonių jausmų, kurie dažniausiai kyla dėl skaudžių praeities įvykių gromuliavimo. O dėl prasmingumo klausimo, tai, manau, jog bet koks rūpinimasis savimi yra reikšmingas. Nes, kas gi daugiau pasirūpins mumis, jei ne mes patys. :)

Tikiu, kad kartais artimo žmogaus replika išmuša iš emocinės pusiausvyros taip stipriai, kad anksčiau dėtos pastangos į psichologinės bei fizinės sveikatos stiprinimą nublanksta ir ima atrodyti beprasmės. Paprastai tokios mintys kyla iš beviltiškumo jausmo ar tikėjimo praradimo.

Todėl linkiu neprarasti tikėjimo bei vilties net ir itin sudėtingose gyvenimo situacijose.

Jei kada prireiktų emocinės paramos ar psichologinės pagalbos, ją gali gauti Jaunimo sveikatos centre nemokamai. Daugiau informacijos rasi nuorodoje: http://www.antakpol.lt/go.php/Paslaugos-jaunimui-Nauja777520525741

Į klausimą atsakė:

Živilė

Psichologė

Antakalnio poliklinika