Labas, kaip suprantu iš Tavo pasakojimo, esi susirūpinusi tuo, jog tam tikrose situacijose, kuriose Tave užplūsta stiprios emocijos, kartais sunku visapusiškai įvertinti situaciją ar išsakytas pašnekovo mintis, jautiesi sureaguojanti impulsyviai. Ir tai apsunkina bendravimą su tau svarbiu žmogumi. Norėčiau pastebėti, kad labai svarbu, jog pati atkreipi dėmesį ir bandai spręsti sunkumus, susijusius su kai kuriose situacijose kylančiomis stipriomis emocijomis, kuomet jos trukdo priimti objektyvius sprendimus, tinkamai sureaguoti. Iš tiesų, natūralu, kad kartais, svarstant svarbius mums klausimus, užplūsta stiprios emocijos. Intensyvūs jausmai įvairiais būdais gali sąlygoti tai, kaip mes vertiname situaciją – pavyzdžiui, informaciją kartais galime suprasti selektyviai (kitaip tariant, vertiname situaciją iš konteksto ištrauktomis detalėmis ir ignoruojame kitą informaciją), kartais esame linkę perdėtai apibendrinti (darome apibendrinančias išvadas tik iš vieno kokio nors situacijos aspekto) arba esame linkę perdėm suasmeninti informaciją (laikome save kitų žmonių atliktų sprendimų ar veiksmų priežastimi, nors nebūtinai taip yra). Taigi, kartais stiprūs jausmai susiaurina mūsų situacijos matymo lauką.
Tad kaip galima reguliuoti savo emocijas? Kaip ir pati pastebėjai, svarbus principas – neskubėti reaguoti ar imtis veiksmų, kai jauti, jog emocijos yra labai intensyvios. Geriausia atsakyti tuomet, kai jos kiek aprimsta (tačiau tai nereiškia, kad emociją reikia visiškai nuslopinti). Pirmiausiai svarbu atpažinti ir sau įvardinti apimančią emociją. Apskritai, naudinga stabtelti ir atkreipti dėmesį į kylančios emocijos ženklus, pavyzdžiui, kūno reakcijas. Taip lengviau „užbėgti už akių“ stipriam emociniam protrūkiui, pasitelkti atsipalaidavimo būdus ir nurimti. Emociškai nurimti gali padėti gilus diafragminis kvėpavimas (šiuo atveju reikia uždėti vieną ranką ant krūtinės, kitą – ant pilvo. Lėtai ir giliai kvėpuojant stengtis susikoncentruoti į įkvėpimą bei iškvėpimą, pasistengti kvėpuoti taip, kad kilnotųsi pilvas, o ne krūtinė, nes kvėpuojant tokiu būdu, organizmas gauna daugiau deguonies, geriau atsipalaiduojama). Taip pat galima panaudoti ir savo vaizduotę: pavyzdžiui, įsivaizduoti, kad pyktis ar stiprus liūdesys yra kaip pripildytas oro balionas ir pasistengti vizualizuoti, kaip tas intensyvaus jausmo pripildytas balionas po truputį bliūkšta. Pagelbėti šiuo atveju gali ir lengvi fiziniai pratimai.
Emocijoms nurimti padeda ir bandymas apsvarstyti, kas sukėlė tokią stiprų jausmą. Dera atkreipti dėmesį, kad kartais po viena mūsų išgyvenama emocija slypi kitas jausmas. Pavyzdžiui, kai stipriai pykstame, kartais iš tiesų galime jausti baimę, jog nesame tokie svarbūs brangiam mums žmogui, kartais galime jaustis nesaugūs, išgyventi gėdą, nusivylimą ir panašiai. Taip pat verta pagalvoti, ko aš tikiuosi, reaguodamas (-a) vienaip ar kitaip? Taigi, verta pasvarstyti, apie ką iš tiesų yra mano emocija.Taip pat gali padėti ir situacijos svarbos įvertinimas: kas galėtų blogiausio nutikti, remiantis tuo, kaip aš dabar suprantu šią situaciją? Kiek, apskritai, ši situacija yra man svarbi? Ar po metų man ši situacija atrodytų tiek pat reikšminga?
Dar vienas būdas – pasistengti šiek tiek atsitraukti ir pažvelgti į situaciją iš šono: pasvarstyti, kaip reaguotų ir ką patartų šioje situacijoje man svarbus žmogus, kuriuo aš pasitikiu? Kaip kitaip būtų galima suprasti šias aplinkybes: kokie ženklai patvirtina mano įsitikinimus, o kokie – paneigia? Kad būtų aiškiau, atsakymus galima ir surašyti ant lapo. Žinoma, galiausiai galima pabandyti įvardinti savo jausmą pašnekovui, nekaltinant jo dėl situacijos, stengiantis kalbėti pirmu asmeniu, išsakant savo perspektyvą. Noriu pastebėti, jog įgūdis atpažinti, įvardinti ir reguliuoti savo emocijas paprastai neatsiranda iš karto. Tačiau praktikuojant emocijų valdymo metodus, tai einasi vis lengviau.
Sėkmės!
